KODĖL PASISVEIKINDAMI PADUODAME RANKĄ?

Pasisveikindami ir atsisveikindami ištiesiame ir paspaudžiame vienas kitam ranką. Šis paprotys atsirado labai seniai. Priešistoriniais laikais, prieš daugelį tūkstančių metų, kai mūsų pirmtakai buvo dar šimtamečių miškų tankumynuose medžiotojais-klajokliais, jų gyvenimas būdavo kupinas pavojų. Todėl žmogus, susitikęs žmogų, iš pradžių įdėmiai apžvelgdavo vienas kitą, o paskui, jeigu būdavo taikingai nusiteikę, artindavosi vienas prie kito su priekin ištiestu rankos delnu, tuo parodydami, kad jame nėra akmens arba kito ginklo. Priėję, kiekvienas apčiupinėdavo savo giminaičio dešinę ranką, kad galutinai įsitikintų jo taikiais ketinimais.
Kai kuriose gentyse iki dabar išsilaikė paprotys, pamačius svetimą žmogų, atsitūpti. Kitose gentyse atsuka nugarą į atėjusįjį, tuo duodami suprasti, kad prieš jį neketina nieko blogo.

Gestikuliavimas rankomis turėjo svarbią reikšmę senovės religinėse ceremonijose. Graikai savo dievams melsdavosi pakėlę rankas į dangų. Arabai turėjo paprotį vyresniems bučiuoti rankas. Vėliau jie ėmė priešintis šiam papročiui ir pradėjo tenkintis paimdami vienas kito abi rankas.
Senovės graikai, norėdami išreikšti draugiškus jausmus kitam, ištiesdavo dešinę ranką. Šis paprotys gyvas beveik visose tautose ir šiandien.
Tokios pasisveikinimo rankos paspaudimu ištakos. O dabar trumpai aptarkime kaip sveikintis ir kokią socialinę funkciją atlieka šis gestas.
Iš tiesų svarbu, kaip vadovas ar valdininkas su kuriuo tenka bendrauti, pasisveikina ir atsisveikina su pavaldiniu, lankytoju, partneriu, klientu ir pan.
Kokia maniera vadovas ar valdininkas pasisveikina, kaip jis paduoda ranką pavaldiniui ar lankytojui - tai ne jo asmeninis reikalas. Tai visuomeninis reikalas, nes pasisveikinimo forma mes darome nemažą poveikį žmonių jausmams, emocijoms, o kartais ir nuotaikai visai dienai, psichologinei nuostatai, taip pat ir jo veiklos našumui.
Kai sveikinamasi su pavaldiniu ar lankytoju, rodomas jam dėmesys, pažymimas susitikimo reikšmingumas, išreiškiama pagarba. Nesisveikinimas - tai jau ne vien etiketo užmiršimas, o žmogaus ignoravimas, jo reikšmingumo neigimas.
Ar galima įvairius pagarbos atspalvius perduoti pasisveikinant? Pasirodo, kad norint pabrėžti savo pranašumą, tai galima padaryti. Pirmiausia ranką galima ištiesti ne kiekvienam. Be to, ne kiekvienas vertas visų penkių pirštų. Vienam galima paduoti tik tris, kitam - netgi du pirštus. Kuo mažiau pagarbos žmogui, tuo mažiau pirštų.
Yra vadovų ir valdininkų, kurie savo pasisveikinimus diferencijuoja priklausomai nuo to, kam jie skirti. Toks vadovas su pavaldiniais, o valdininkas su lankytojais pasisveikina "sausai", pabrėždamas savo viršenybę, per tam tikrą atstumą.Sveikindamasis su viršininku, nušvinta, išsiviepia, nusilenkia… Ir visa tai ne todėl, kad šis žmogus apsigimęs chamas, pataikūnas arba apskritai niekšas. Kartais tai būna tiesiog toks supratimas išlaikyti savo orumą, įgauti ar išlaikyti "autoritetą".
Yra mėgėjų ištiesti suglebusią ir nemaloniai drėgną ranką… Toks pasisveikinimas nemalonus ir atstumiantis. Todėl sveikindamasis vadovas ar valdininkas turi paspausti ranką. Rankos paspaudimu žmogui perduodamas jo pripažinimas ir geri palinkėjimai.
Pasisveikinimas turi daugiau reikšmių ir atspalvių negu sąlyginiai vienas du žodžiai, ištariami mechaniškai. Žmonių išmintis sako, kad "šiltas rankos paspaudimas sušildo ne tik ranką, bet ir sielą". Rankose stipriai išreikštas žmogaus individualus ir psichologinis gyvenimas.
Rankos paspaudimas ir gestai daug pasako apie patį žmogų, tarsi palikdami jo charakterio antspaudą, apie jo valios jėgą, nuoširdumą ir atvirumą, kuklumą, ryžtą ar klastą, vidinę pusiausvyrą…
Juo laisviau pasisveikinimui ištiesiama ranka, tuo pagarbesnė nuomonė reiškiama. Iš rankos paspaudimo galima spręsti ir apie žmogaus patikimumą. Stiprus, tvirtas rankos spūstelėjimas rodo, kad jo savininkas tvirtas fiziškai, sveikas, savimi pasitikintis. Minkšta, patižusi, permatoma, slidi ranka - tai plepumo, suglebimo. Bevališkumo, o neretai ir veidmainiškumo požymis.
Taigi, sveikindamiesi su darbuotoju ar lankytoju, mes intonacija, žvilgsniu, gestais lyg ir sakome: "Jūs man malonus, aš jus gerbiu ir džiaugiuosi su jumis bendraudamas". Arba atvirkščiai…
Vadinasi, apibendrinant galima pasakyti, kad pasisveikinimas - tai mūsų vidinės pažiūros (nuostatos) į žmogų išorinis pasireiškimas.
Kas sveikinasi pirmas?
Mes iš vaikystės žinome, kad yra trys prioriteto lygiai: amžius, lytis ir užimama socialinė padėtis. Paprastai, kai prioritetai neprieštarauja vienas kitam, jaunesnis žodžiu sveikina vyresnį, vyras - moterį, įeinantis - esantį, pavaldinys - vadovą. Vienas žmogus sveikina grupę, lipantis laiptais aukštyn - lipantį žemyn.
Dažnai pasisveikinimą lydi rankos padavimas. Tačiau ranką paduoda, t.y. rodo norą pasisveikinti rankos paspaudimu, atsižvelgiant į tuos pačius prioritetus, tik atvirkščia tvarka: pirmiausia vyresnis sveikina jaunesnį, moteris - vyrą, liekantis patalpoje - išeinantį, vadovas - pavaldinį, nepriklausomai nuo amžiaus ar lyties. (Jeigu susitinka delegacijos nariai - vedusios poros, tai iš pradžių pasisveikina moterys, po to vyrai pasveikina moteris ir galiausiai pasisveikina patys vyrai).
O apskritai galima pasakyti, jog pirmas sveikinasi tas, kuris nemano, kad pirmam pasisveikinus, sumažės jo autoritetas. Senovės Indijoje antrame mūsų eros amžiuje buvo parašyti "Manų įstatymai". Vienas jų punktas teigė, kad tam, kuris pasisveikina pirmas, pažadama, kaip atpildas, ilgaamžiškumas, žinios, šlovė ir jėga.

Dr.doc. Romualdas Razauskas