KODĖL PASISVEIKINDAMI PADUODAME RANKĄ?

Pasisveikindami ir atsisveikindami ištiesiame ir paspaudžiame vienas kitam ranką. Šis paprotys atsirado labai seniai. Priešistoriniais laikais, prieš daugelį tūkstančių metų, kai mūsų pirmtakai buvo dar šimtamečių miškų tankumynuose medžiotojais-klajokliais, jų gyvenimas būdavo kupinas pavojų. Todėl žmogus, susitikęs žmogų, iš pradžių įdėmiai apžvelgdavo vienas kitą, o paskui, jeigu būdavo taikingai nusiteikę, artindavosi vienas prie kito su priekin ištiestu rankos delnu, tuo parodydami, kad jame nėra akmens arba kito ginklo. Priėję, kiekvienas apčiupinėdavo savo giminaičio dešinę ranką, kad galutinai įsitikintų jo taikiais ketinimais.
Kai kuriose gentyse iki dabar išsilaikė paprotys, pamačius svetimą žmogų, atsitūpti. Kitose gentyse atsuka nugarą į atėjusįjį, tuo duodami suprasti, kad prieš jį neketina nieko blogo.

Gestikuliavimas rankomis turėjo svarbią reikšmę senovės religinėse ceremonijose. Graikai savo dievams melsdavosi pakėlę rankas į dangų. Arabai turėjo paprotį vyresniems bučiuoti rankas. Vėliau jie ėmė priešintis šiam papročiui ir pradėjo tenkintis paimdami vienas kito abi rankas.
Senovės graikai, norėdami išreikšti draugiškus jausmus kitam, ištiesdavo dešinę ranką. Šis paprotys gyvas beveik visose tautose ir šiandien.
Tokios pasisveikinimo rankos paspaudimu ištakos. O dabar trumpai aptarkime kaip sveikintis ir kokią socialinę funkciją atlieka šis gestas.
Iš tiesų svarbu, kaip vadovas ar valdininkas su kuriuo tenka bendrauti, pasisveikina ir atsisveikina su pavaldiniu, lankytoju, partneriu, klientu ir pan.
Kokia maniera vadovas ar valdininkas pasisveikina, kaip jis paduoda ranką pavaldiniui ar lankytojui - tai ne jo asmeninis reikalas. Tai visuomeninis reikalas, nes pasisveikinimo forma mes darome nemažą poveikį žmonių jausmams, emocijoms, o kartais ir nuotaikai visai dienai, psichologinei nuostatai, taip pat ir jo veiklos našumui.
Kai sveikinamasi su pavaldiniu ar lankytoju, rodomas jam dėmesys, pažymimas susitikimo reikšmingumas, išreiškiama pagarba. Nesisveikinimas - tai jau ne vien etiketo užmiršimas, o žmogaus ignoravimas, jo reikšmingumo neigimas.
Ar galima įvairius pagarbos atspalvius perduoti pasisveikinant? Pasirodo, kad norint pabrėžti savo pranašumą, tai galima padaryti. Pirmiausia ranką galima ištiesti ne kiekvienam. Be to, ne kiekvienas vertas visų penkių pirštų. Vienam galima paduoti tik tris, kitam - netgi du pirštus. Kuo mažiau pagarbos žmogui, tuo mažiau pirštų.
Yra vadovų ir valdininkų, kurie savo pasisveikinimus diferencijuoja priklausomai nuo to, kam jie skirti. Toks vadovas su pavaldiniais, o valdininkas su lankytojais pasisveikina "sausai", pabrėždamas savo viršenybę, per tam tikrą atstumą.Sveikindamasis su viršininku, nušvinta, išsiviepia, nusilenkia… Ir visa tai ne todėl, kad šis žmogus apsigimęs chamas, pataikūnas arba apskritai niekšas. Kartais tai būna tiesiog toks supratimas išlaikyti savo orumą, įgauti ar išlaikyti "autoritetą".
Yra mėgėjų ištiesti suglebusią ir nemaloniai drėgną ranką… Toks pasisveikinimas nemalonus ir atstumiantis. Todėl sveikindamasis vadovas ar valdininkas turi paspausti ranką. Rankos paspaudimu žmogui perduodamas jo pripažinimas ir geri palinkėjimai.
Pasisveikinimas turi daugiau reikšmių ir atspalvių negu sąlyginiai vienas du žodžiai, ištariami mechaniškai. Žmonių išmintis sako, kad "šiltas rankos paspaudimas sušildo ne tik ranką, bet ir sielą". Rankose stipriai išreikštas žmogaus individualus ir psichologinis gyvenimas.
Rankos paspaudimas ir gestai daug pasako apie patį žmogų, tarsi palikdami jo charakterio antspaudą, apie jo valios jėgą, nuoširdumą ir atvirumą, kuklumą, ryžtą ar klastą, vidinę pusiausvyrą…
Juo laisviau pasisveikinimui ištiesiama ranka, tuo pagarbesnė nuomonė reiškiama. Iš rankos paspaudimo galima spręsti ir apie žmogaus patikimumą. Stiprus, tvirtas rankos spūstelėjimas rodo, kad jo savininkas tvirtas fiziškai, sveikas, savimi pasitikintis. Minkšta, patižusi, permatoma, slidi ranka - tai plepumo, suglebimo. Bevališkumo, o neretai ir veidmainiškumo požymis.
Taigi, sveikindamiesi su darbuotoju ar lankytoju, mes intonacija, žvilgsniu, gestais lyg ir sakome: "Jūs man malonus, aš jus gerbiu ir džiaugiuosi su jumis bendraudamas". Arba atvirkščiai…
Vadinasi, apibendrinant galima pasakyti, kad pasisveikinimas - tai mūsų vidinės pažiūros (nuostatos) į žmogų išorinis pasireiškimas.
Kas sveikinasi pirmas?
Mes iš vaikystės žinome, kad yra trys prioriteto lygiai: amžius, lytis ir užimama socialinė padėtis. Paprastai, kai prioritetai neprieštarauja vienas kitam, jaunesnis žodžiu sveikina vyresnį, vyras - moterį, įeinantis - esantį, pavaldinys - vadovą. Vienas žmogus sveikina grupę, lipantis laiptais aukštyn - lipantį žemyn.
Dažnai pasisveikinimą lydi rankos padavimas. Tačiau ranką paduoda, t.y. rodo norą pasisveikinti rankos paspaudimu, atsižvelgiant į tuos pačius prioritetus, tik atvirkščia tvarka: pirmiausia vyresnis sveikina jaunesnį, moteris - vyrą, liekantis patalpoje - išeinantį, vadovas - pavaldinį, nepriklausomai nuo amžiaus ar lyties. (Jeigu susitinka delegacijos nariai - vedusios poros, tai iš pradžių pasisveikina moterys, po to vyrai pasveikina moteris ir galiausiai pasisveikina patys vyrai).
O apskritai galima pasakyti, jog pirmas sveikinasi tas, kuris nemano, kad pirmam pasisveikinus, sumažės jo autoritetas. Senovės Indijoje antrame mūsų eros amžiuje buvo parašyti "Manų įstatymai". Vienas jų punktas teigė, kad tam, kuris pasisveikina pirmas, pažadama, kaip atpildas, ilgaamžiškumas, žinios, šlovė ir jėga.

Dr.doc. Romualdas Razauskas

SĖKMĖS FORMULĖ

Abejojimai ir baimė - štai kelias į nesėkmę.
B.ADAMSAS

Apie penkis dalykus pagalvok, jei nori sėkmės:
- su kuo kalbi;
- apie ką kalbi;
- kaip kalbi;
- kur kalbi;
- kada kalbi.
ANGLŲ IŠMINTIS

Dviejų šimtų vadovų paklausė, kas atneša žmogui sėkmę. Aštuoniasdešimt procentų svarbiausiu dalyku laikė įkvėpimą.
H.DŽ.BRAUNAS

Jokia teorija, programa ar vyriausybės politika negali padaryti įmonę sėkmingai dirbančia: tai gali padaryti tik žmonės.
A.MORITA

Jūsų nesėkmė gali tapti kapitalu, jeigu suprasite, kodėl jums nepasisekė.
N.CHILAS

Kai įkvėpimas pas mane neateina, aš išeinu jo pasitikti pusiaukelyje.
Z.FROIDAS

Kiekvieno pasisekusio verslo ištakose yra kažkada priimtas drąsus sprendimas.
P.DRAKERIS

Nugalėtojai netiki atsitiktinumais.
F.NYČĖ

Sėkmei reikia, kad pasiruošimas būtų sunkesnis už patį darbą.
F.BEKONAS

Sėkmės kelias: gauti maksimum naudos iš minimum klaidų.
ANONIMAS

Sėkmingiausi mano pažįstami - tie, kurie daugiau klauso, nei kalba.
B.M.BARUCHAS

Siekiant sėkmės, pirmiausia būtina pamilti savo darbą.
M.LORET

Strategijos dėsniai

„Žmogus, žinantis, kaip reikia daryti, visada turės darbo.

Žmogus, žinantis kodėl tai reikia daryti, visada bus jo viršininkas“.

Ralfas Voldas Emersonas

„Blogas planas geriau negu jokio plano“.

Dažnai, kai jūsų priešininkas netikėtai komplikuoja situaciją, kyla didelė pagunda jį nubausti už įžūlų išsišokimą, pakelti numestą pirštinę, priimti iššūkį. Tačiau būtent to iš jūsų ir laukiama, tad negalima prarasti galvos! Jei jūs jau pasirinkote tikslią strategiją, kodėl jos reikėtų atsisakyti dėl to, kas jums primetama? Žinoma, čia reikia ypatingo šaltakraujiškumo ir ištvermės, nes jūs patiriate ne tik išorinį spaudimą, bet ir vidinį- savo savimeilės spaudimą: jums norisi pranokti priešininką jo žaidime ir nušluostyti nosį realiems ar įsivaizduojamiems kritikams. Tačiau šaltakraujiškumas ir ištvermė neatmeta strateginio mastymo lankstumo. Būna situacijų, kuomet pasvėrę visus pliusus ir minusus, padaroma išvada, kad didžiausią nepatogumą priešininkui padarys būtent užsitęsusi pozicinė kova.

Kartais raktas į sėkmę būna sumani gynyba! Beveik nerizikuojant, palaipsniui gerinama savo pozicija, kol varžovo gynyba palieka plyšį.

Kiekviena strategija- gynybinė, dinaminė ar pozicinė- gali būti efektyviausia tik naudojama gerai ją suprantančio žmogaus. Tikri lyderiai geba kiekvienoje situacijoje pastebėti menkiausias disproporcijas ir svarbiausius veiksnius- ir, atsižvelgdami į juos, kurti strategijas. Mokėjimas greitai adaptuotis tokiais atvejais, o ypač kai tenka kautis jums nežinomoje vietoje, svetimame lauke, gyvybiškai svarbus sėkmei pasiekti. Nesugebėjimas prisitaikyti prie aplinkos sąlygų beveik visada gali sukelti sunkių padarinių.

Būna atvejų, kai tenka atsisakyti bevaisių bandymų paaštrinti kovą ir pakeisti stilių: vietoj greitų ėjimų rinktis pačius patikimiausius, nors jie ir vestų į ramias ir nuobodžias padėtis. Tai išvaduoja nuo psichologinio spaudimo, sukelto „būtinumo“ primesti priešininkui savo žaidimą.

Vienok, dažnas strategijos keitimas prilygsta jos nebuvimui.

Prieš ryžtantis kokioms nors permainoms, reikia įsitikinti jų tikslingumu. Nesėkmė gali jus priversti pakeisti ir tai, ko nereikia keisti, o pergalė- įtikinti, kad viskas nuostabu, nors jūs buvote ant katastrofos ribos. Sėkmė retai analizuojama taip skrupulingai kaip nesėkmė, nes paprastai visi linkę priskirti savo pergales ne atsitiktinumui, o asmeniniam pranašumui. Tačiau per didis pasitikėjimas savimi ir pasitenkinimas savimi skatina klaidas.

Jei jūs po kiekvieno pralaimėjimo keičiate savo strategiją, manydami, kad ji klaidinga ir pragaištinga, iš tikrųjų jūs neturite jokios strategijos. Galima galvoti apie esminius pokyčius ir juos daryti, tik staigiai pasikeitus situacijai. Įgyvendinant kiekvieną planą reikia būti ir nuosekliam ir lanksčiam. Strategas turi tikėti savo strategija ir griežtai jos laikytis, bet kartu turi likti pakankami objektyvus, kad galėtų laiku suvokti, jog būtina keisti kursą. Tokias permainas reikia labai kruopščiai apgalvoti, o įgyvendinti- ryžtingai.

Jūs turite ne tik žinoti, kokius klausimus sau pateikti kritiniais momentais, bet ir mokėti atpažinti reikalingus metodus. Ar labai pasikeitė sąlygos, kad jau būtina keisti strategiją, ar pakanka tik mažų pataisų? Ar pasikeitė svarbiausieji tikslai, ir jeigu taip, tai kodėl? Venkite pokyčių dėl pokyčių.

Taip pat reikia stengtis nenukrypti nuo pasirinkto strateginio kurso, kai jus spaudžia konkurentai. Jeigu jūs įgyvendinate sėkmingą strateginį planą erdvei užkariauti politikoje, visuomenėje, organizacijoje ar rinkos dalį globalioje ekonominėje erdvėje, konkurentai pasistengs jus priversti jo atsisakyti ir tokiu būdu jus išmušti iš vėžių. Tačiau laimėti jie galės tik jūsų padedami, nes diversinė taktika, naudojama prieš rimtą strategiją, paprastai būna neefektyvi. Daugumoje atvejų galima drąsiai ją ignoruoti ir toliau judėti pasirinktu keliu. Esant tvirtai ir visapusiškai parengtai, strategijai, vėliau paprastai paaiškėja, kad „diversinėms“ koncepcijoms trūksta elementaraus sveiko proto, jų pliusai nekompensuoja esminio minuso- bejėgiškumo.


Karvedys

Teodoras Ruzveltas

"Pagarbos nusipelno ne kritikas, ne tas, kuris atskleidžia stipraus žmogaus klaidą arba jį pamoko, kaip buvo galima padaryti geriau- pagarbos nusipelno narsiai į kovos areną einantis žmogus, kurio veidą dengia dulkės, prakaitas ir kraujas... Kam pažįstami didieji užmojai, didieji idealai, tie aukojasi dėl garbingo reikalo... Ir jeigu jiems pasiseks, jie pažins didelių laimėjimų triumfą, o jei pralaimės, tai mes sakysime, kad tai tikro ir pasiryžusio narsiai kautis kario pralaimėjimas... Tikras karys niekada nebus priskirtas prie tų abejingų ir bailių sielų, besislepiančių už svetimų nugarų, kurios nepažįsta pergalės skonio, nei pralaimėjimo kartėlio".

Teodoras Ruzveltas