Strategijos dėsniai

„Žmogus, žinantis, kaip reikia daryti, visada turės darbo.

Žmogus, žinantis kodėl tai reikia daryti, visada bus jo viršininkas“.

Ralfas Voldas Emersonas

„Blogas planas geriau negu jokio plano“.

Dažnai, kai jūsų priešininkas netikėtai komplikuoja situaciją, kyla didelė pagunda jį nubausti už įžūlų išsišokimą, pakelti numestą pirštinę, priimti iššūkį. Tačiau būtent to iš jūsų ir laukiama, tad negalima prarasti galvos! Jei jūs jau pasirinkote tikslią strategiją, kodėl jos reikėtų atsisakyti dėl to, kas jums primetama? Žinoma, čia reikia ypatingo šaltakraujiškumo ir ištvermės, nes jūs patiriate ne tik išorinį spaudimą, bet ir vidinį- savo savimeilės spaudimą: jums norisi pranokti priešininką jo žaidime ir nušluostyti nosį realiems ar įsivaizduojamiems kritikams. Tačiau šaltakraujiškumas ir ištvermė neatmeta strateginio mastymo lankstumo. Būna situacijų, kuomet pasvėrę visus pliusus ir minusus, padaroma išvada, kad didžiausią nepatogumą priešininkui padarys būtent užsitęsusi pozicinė kova.

Kartais raktas į sėkmę būna sumani gynyba! Beveik nerizikuojant, palaipsniui gerinama savo pozicija, kol varžovo gynyba palieka plyšį.

Kiekviena strategija- gynybinė, dinaminė ar pozicinė- gali būti efektyviausia tik naudojama gerai ją suprantančio žmogaus. Tikri lyderiai geba kiekvienoje situacijoje pastebėti menkiausias disproporcijas ir svarbiausius veiksnius- ir, atsižvelgdami į juos, kurti strategijas. Mokėjimas greitai adaptuotis tokiais atvejais, o ypač kai tenka kautis jums nežinomoje vietoje, svetimame lauke, gyvybiškai svarbus sėkmei pasiekti. Nesugebėjimas prisitaikyti prie aplinkos sąlygų beveik visada gali sukelti sunkių padarinių.

Būna atvejų, kai tenka atsisakyti bevaisių bandymų paaštrinti kovą ir pakeisti stilių: vietoj greitų ėjimų rinktis pačius patikimiausius, nors jie ir vestų į ramias ir nuobodžias padėtis. Tai išvaduoja nuo psichologinio spaudimo, sukelto „būtinumo“ primesti priešininkui savo žaidimą.

Vienok, dažnas strategijos keitimas prilygsta jos nebuvimui.

Prieš ryžtantis kokioms nors permainoms, reikia įsitikinti jų tikslingumu. Nesėkmė gali jus priversti pakeisti ir tai, ko nereikia keisti, o pergalė- įtikinti, kad viskas nuostabu, nors jūs buvote ant katastrofos ribos. Sėkmė retai analizuojama taip skrupulingai kaip nesėkmė, nes paprastai visi linkę priskirti savo pergales ne atsitiktinumui, o asmeniniam pranašumui. Tačiau per didis pasitikėjimas savimi ir pasitenkinimas savimi skatina klaidas.

Jei jūs po kiekvieno pralaimėjimo keičiate savo strategiją, manydami, kad ji klaidinga ir pragaištinga, iš tikrųjų jūs neturite jokios strategijos. Galima galvoti apie esminius pokyčius ir juos daryti, tik staigiai pasikeitus situacijai. Įgyvendinant kiekvieną planą reikia būti ir nuosekliam ir lanksčiam. Strategas turi tikėti savo strategija ir griežtai jos laikytis, bet kartu turi likti pakankami objektyvus, kad galėtų laiku suvokti, jog būtina keisti kursą. Tokias permainas reikia labai kruopščiai apgalvoti, o įgyvendinti- ryžtingai.

Jūs turite ne tik žinoti, kokius klausimus sau pateikti kritiniais momentais, bet ir mokėti atpažinti reikalingus metodus. Ar labai pasikeitė sąlygos, kad jau būtina keisti strategiją, ar pakanka tik mažų pataisų? Ar pasikeitė svarbiausieji tikslai, ir jeigu taip, tai kodėl? Venkite pokyčių dėl pokyčių.

Taip pat reikia stengtis nenukrypti nuo pasirinkto strateginio kurso, kai jus spaudžia konkurentai. Jeigu jūs įgyvendinate sėkmingą strateginį planą erdvei užkariauti politikoje, visuomenėje, organizacijoje ar rinkos dalį globalioje ekonominėje erdvėje, konkurentai pasistengs jus priversti jo atsisakyti ir tokiu būdu jus išmušti iš vėžių. Tačiau laimėti jie galės tik jūsų padedami, nes diversinė taktika, naudojama prieš rimtą strategiją, paprastai būna neefektyvi. Daugumoje atvejų galima drąsiai ją ignoruoti ir toliau judėti pasirinktu keliu. Esant tvirtai ir visapusiškai parengtai, strategijai, vėliau paprastai paaiškėja, kad „diversinėms“ koncepcijoms trūksta elementaraus sveiko proto, jų pliusai nekompensuoja esminio minuso- bejėgiškumo.


Karvedys